Mūsų kultūroje vertinamos asmeninės aukos, o ne realūs rezultatai. Turime imituoti darbą tam tikrą skaičių valandų, atsisakyti laisvalaikio dėl viršvalandžių, net prarasta sveikata tapo įrodymu, kaip sunkiai mes dirbame ir kokie esame šaunuoliai!
Deja, tie darbai darbeliai nėra žingsniai link mūsų vidinių tikslų, link to, kas prasminga ir vertinga kiekvienam mūsų. Gaišdami laiką, tik tolstame nuo to, ko nuoširdžiai norime, o tikslų vykdymo kartais net privengiame, nes bijome suklysti.
Paradoksas tas, kad dažniausiai bijome daryti tai, ko mums labiausiai reikia. Tie dalykai mums yra svarbūs, reikšmingi, prasmingi, vertingi, todėl mes bijome suklupti dar net nepradėję. Tuomet nuvilsime patys save, o tai - be galo baugina. Tačiau laiko gaišti visiškai nėra prasmės, nes nieko nedarydami, labiau pasiruošę netapsime. Mažiau nebijosime. Daugiau nežinosime. Iš tiesų rizikingiausia yra nieko nedaryti, nes taip tik švaistysime laiką. Pajudėjus iš stagnacijos, lengva tampa tiek, kiek patikime, kad svajones įgyvendinti yra įmanoma.