Gyvenimas - tai didelis, keistas, nuostabus žaidimas

Kažkodėl vyrauja tokia nuomonė, jog jei lengvai eisi per gyvenimą, vadinasi, esi nerimtas, nerūpestingas (blogąja prasme), neįdedi pakankamai pastangų.

Jei klausiama žmonių nuomonė ir kažkam lengvai pritarsi, o ne kritikuosi ir piktinsiesi - esi lengvabūdis, be nuomonės, neraštingas, nepakankamai išsilavinęs.

Jei esi kūrėjas, turi kurti per kančią, o jei nesisvaigini, vadinasi tavo kančia per maža ir tai yra gėdinga, nes juk dėmesio verta kūryba ateina tik per skaudulius.

Bet nuo kada emocinis skausmas mums tapo tokiu reikšmingu ir neatsiejamu? Kas pasidarė, jog turime mokytis būti laimingi nors vaikystėje tokie buvome natūralioje būsenoje? Kodėl pasitraukus iš savo kasdienybės į natūralią aplinką, tas skausmas ir sunkumas dingsta?


Asmeniškai aš norėčiau siekti tokio dialogo:


𝔹𝕖𝕤𝕚𝕤𝕥𝕖𝕟𝕘𝕚𝕒𝕟𝕥𝕚𝕤 𝕜𝕒𝕟𝕜𝕚𝕟𝕥𝕚𝕤 𝕫̌𝕞𝕠𝕘𝕦𝕤:

- "Gyvenimas yra kančia, jis toks nenuspėjamas, niekad pasaulio nesuprasi. Gal pasikankinsiu pakankamai ir gausiu už tai kokį atpildą..."


ℕ𝕒𝕥𝕦̄𝕣𝕒𝕝𝕚 𝕫̌𝕞𝕠𝕘𝕒𝕦𝕤 𝕓𝕦̄𝕤𝕖𝕟𝕒:

- "Gal ir nesuprasiu, kaip tas pasaulis veikia.... bet ai, ta proga varau pasikarstyt po medžius, o paskui surysiu bliūdą uogų ir pasnausiu pavėsy."

  • Instagram
  • Facebook

FOLLOW:

Gikiness - blogas apie gyvenimą, namus ir dizainą. GeekyDesign - interjero projektavimo studija.

© 2020 | Interjero dizainerė, tekstų autorė Gintautė Kisieliūtė| +370 689 35661 | gintekisieliute@gmail.com | Vilnius, Lithuania 

  • Instagram
  • Facebook
  • Black Facebook Icon
  • Black Instagram Icon